Garbanotas

Kartą gyveno du broliai, apsupti draugų. Augo Naujojoje Vilnioje ir patys to nežinodami laukė, kol muzika ateis pas juos. Ji atėjo pasikinkiusi gitaras, pasileidusi plaukus, nešina gėlėmis. Nesakė, iš kur, nesakė, kiek jai metų, bet žodyno bendraujant džiaugsmo kalba neprireikė. Taip santykiai virto kūnu, kuris, aprengtas sapningu psichodelinio roko rūbu, ėmė džiuginti kitus. Vis plačiau šypsantis ir aukščiau šokant. Nesvarbu, kur, nesvarbu, kokia kalba, vakar ar rytoj, vienam ar tūkstančiui. „Garbanotas“ – žvelgiantis lengvai ir ramiai, pakilęs šiek tiek aukščiau virš mūsų visų.